Saunuoles merginos labai geru patarimu idejot

Taip valgyti negalima

Živilė Mičiulytė, "Lietuvos žinių" žurnalas "Gyvenimas gražus"

Suprantama, niekas negali uždrausti namuose valgyti taip, kaip jums patogiausia. Pavyzdžiui, salotas skanauti rankomis. Bet susiruošus į restoraną derėtų žinoti kai kurias taisykles.

Austrės
Kaip jas valgome namuose? Rankomis atveriame geldelę ir pridėję prie lūpų įtraukiame austrę su visu vandeniu, kuriame ji yra.
Kaip derėtų valgyti restorane? Vienoje rankoje laikykite austrę, kita atidarykite ją šakute, skirta vėžiagyviams. Vandens gerti nereikia!

Krabas
Kaip valgome namuose? Rankomis atsilaužiame krabo žnyplę ir toliau visą išmėsinėjame rankomis.
Kaip derėtų valgyti restorane? Rankomis atskirkite tik žnyples nuo kūno. Mėsą iš kiauto ištraukite ilga šakute, skirta vėžiagyviams. Prieš valgydami krabo žnyples, šiek tiek padaužykite jas peiliu, kad lengviau susismulkintų.

Spagečiai
Kaip valgome namuose? Šaukštu apsukame makaronus aplink šakutę ir - į burną, ar ne?
Kaip derėtų valgyti restorane? Tikruose itališkuose restoranuose ant stalo iš viso negali būti šaukšto. Aplink šakutę spagečius apsukite pasinaudoję lėkštės kraštu. Ir niekada nepjaustykite spagečių!

Patiekalai su padažu
Kaip valgome namuose? Kai patiekalas suvalgytas, o padažo dar liko, dažome į jį likusią duoną. Nes kam jį gaminti, jei nesuvalgai!
Kaip derėtų valgyti restorane? Atsilaužkite vieną mažą duonos gabaliuką, įmeskite jį į lėkštę ir su šakute padažykite jį į padažą.

Sluoksniuotas pyragas
Kaip valgome namuose? Šaukšteliu atskirai sluoksnį po sluoksnio, o viršutinis kremas teka į visas puses...
Kaip derėtų valgyti restorane? Parverskite sluoksniuotą pyragą ant šono, šakute ir peiliu atsipjaukite mažą jo stačiakampį gabalėlį ir šakute dėkite į burną.

Vaisių salotos
Kaip valgome namuose? Šaukštu, kurį naudojame ir vaisiams, ir jų sultims, likusioms ant dugno.
Kaip derėtų valgyti restorane? Vaisiams valgyti naudokite ne šaukštą, o šakutę. Sultims tiks šaukštas, bet sultis derėtų semti ne po pilną šaukštą, o po truputėlį.

Užšaldytos daržovės

Užšaldyti vaisiai ir daržovės ne tik ilgai išsilaiko, bet nepraranda vertingųjų maistinių savybių. Be to, užšaldyti vaisiai ir daržovės išlaiko spalvą, sultingumą, aromatą ir tvirtumą, nes užšaldžius produktus jų viduje temperatūra nukrinta iki -18 laipsnių, kai sustoja visi gyvybiniai-biocheminiai procesai.
Ar žinote, kad šaldymui tinka tik šviežios, nepažeistos, subrendusios daržovės, kurias šaldyti galima:
polietileniniuose maišeliuose,
plastikinėse ar kartoninėse dėžėse,
didesnes daržoves atskirai suvyniotas į foliją.

Geri patarimai:
prieš šaldant daržoves nuplaukite šaltu vandeniu, išdėliokite ant sausų rankšluosčių ir apdžiovinkite,
stambesnes daržoves supjaustykite kubeliais,
galima iš karto pasiruošti įvairių daržovių mišinių sriuboms ar troškiniams,kad būtų galima išėmus iš kameros tiesiai dėti į puodą,
kad atšildytos daržovės mažiau težtų ir nepakeistų spalvos, prieš užšaldant jose reikėtų sumažinti drėgmės kiekį - į didelį puodą iki pusės pripilti vandens ir jį užvirinti, po to daržoves, sudėtas į kiaurasamtį įleisti į verdantį vandenį, truputį palaikyti ir perliejus šaltu virintu vandeniu atvėsinti, nuvarvinti ir sudėlioti į maišelius ar dėžutes,
fasuoti geriausia nedidelėmis, iki 500 g porcijomis, sandariai uždarant pakuotes,
paruoštas šaldymui daržoves šaldytuve galima laikyti ne ilgiau kaip parą,

Svarbu:
daugiausia vertingų medžiagų daržovėse lieka, kai jos tik išimamos iš šaldiklio ir iš karto dedamos į verdantį vandenį ar karštus riebalus.

Saunuole Ramune gera informacija

Pamaniau, kad žiemai ne vienas iš mūsų pasipildom šaldiklį, kad žiemą vien baltos mišrainės ar burokėlių valgyti nereikėtų. Juk savos daržovės ir yra savos, o ne importuotos

Čia tai naujieną perskaičiau! Pagrindiniam puslapy, kur patarimas koks būna parašytas, perskaičiua, kad geriau kiaušino baltymas išsiplaks, jei į jį įpilsi šalto vandens. Nejaugi?! Iš seniau žinojau, kad kiaušinio baltymą plakti reikia labai skrupulingai: kad inde nebūtų nė lašelio vandens, kad mušant kiaušinį į baltymą nepatektų nė trupučio trynio ir pan. O čia net reik šliūkštelėt vandens... Kas tiesą pasakys, ką reik daryt???

Man taip pat neteko nieko panašaus girdėti. Tik iš anytos žinau, kad balttymas geriau ir greičiau išsiplaka, jei palaikai šaldytuve ir įberi truputuką cukraus ar druskos ( žiūrint, kam naudosi). taip ir darau.O dėl vandens - labai jau stipriai abejoju

Negaliu pasakyti, kaip yra iš tiesų, bet daug receptų esu mačius, kad palakant į baltymus reik šiek tiek šalto vandens įpilt (o jei trynius- tai šilto). Manau neturėtų būti baisus melas

Reiks pabandyt, nes kitaip nesužinosiu

jega...aciu uz patarimus...tikrai daug kas pravers virtuveje besisukant...daug ko nezinojau...labai aciu uz patarimus...

Kaip elgtis prie stalo?
Gerai pagamintą ir tinkamai paduotą patiekalą reikia mokėti valgyti.
Pirmiausia reikia atminti, kad, sėdant valgyti namie ar svečiuose, reikia nusikratyti bloga nuotaika, būti natūraliam, nekalbėti sunkių, slegiančių dalykų, nesibarti, laikytis ramiai ir linksmai šnekučiuotis.
Valgant šaltus užkandžius, pirmiausia pradedama nuo silkės ir žuvies, po jų valgoma daržovių ir pagaliau mėsiški patiekalai.
Kur galima apsieiti be peilio, reikia tenkintis šakute ir valgyti dešine ranka. Tačiau, kur reikia peilio, netinka jo padėti į šalį ir valgyti šakute. Jeigu valgant naudojamas peilis, tai juo reikia atpjauti kiekvieną kąsnį. Jei valgant kalbama ir pertraukiamas valgymas, peilio ir šakutės nereikia atremti į lėkštę, padėjus juos ant stalo, bet pasidėti juos ant lėkštės. Pabaigus valgyti, peilis ir šakutė padedami ant lėkštės prieš save šalia vienas kito. Kur reikia, vietoj šakutes galima vartoti šaukštelį, tačiau estetiškiausia valgymo priemonė yra šakutė.
Valgant negražu per daug ant lėkštės pasilenkti, o ypač linkčioti galva imant į burną kiekvieną kąsnį. Valgį su ranka reikia prie burnos prinešti, bet galvos nelankstyti. Žinoma, taip pat negražu būtų sėdėti atsilošus ir, nė kiek nepasilenkus į lėkštę, valgį nešioti prie burnos.
Imant valgį iš pusdubenio, nesirinkti, nebadyti, neieškoti geresnio kąsnelio, bet imti iš eilės. Jeigu koks valgis ar duona būtų toliau, nesiekti, bet paprašyti kaimyną, kad paduotų. Imant valgį iš lėkštės, reikia visada pirma pasiūlyti kaimynui ir, tik šiam įsidėjus, paimti pačiam. Valgant sriubą, šaukštą laikyti netoli koto galo ir, prinešus prie burnos, valgyti ne visai iš šono ir ne iš pat galo, bet maždaug iš šaukšto kampo. Labai negražu sriubą garsiai srėbti – čiulpti. Baigiant valgyti, sriubos lėkštę palenkti ne į save, bet nuo savęs į stalo pusę. Nedera gramdyti lėkštės, o tuo labiau pilti į šaukštą paskutinių sriubos lašų. Valgant nečepsėti, nekąsti dideliais kąsniais, nekalbėti, kai pilna burna.
Jeigu ant stalo yra padėtos servetėlės, tai jos paskirtos tik lūpoms šluostyti. Servetėlė paprastai laikoma ant stalo. Ant jos galima pasidėti duoną, jeigu nėra lėkštelės, arba išlanksčius pasidėti sau ant kelių drabužiams apsaugoti. Valgant nereikia skubėti, bet ir neatsilikti nuo kitų.
Geriant arbatą arba kavą, šaukštelio stiklinėje nelaikyti, bet išmaišius pasidėti ant lėkštelės. Negražu geriant balsu čiulpti. Valgant sumuštinį ir geriant arbatą, negražu užgerti, kol dar pilna burna, geriau pirma sukramtyti ir tada gerti.
Kur tik galima, nieko nevalgyti pirštais. Valgant paukštieną, vartoti peilį ir šakutę. Svečiuose graužti paukštienos kaulus, prilaikant pirštais, negražu. Sumuštinį reikia valgyti atsipjovus ar atlaužus nedideliais gabaliukais, galima vartoti peilį ir šakutę.
Negražu svečiuose, radus kokį skanesnį patiekalą, labai daug jo valgyti – reikia pagalvoti ir apie kitus.
Obuolius ir kriaušes valgyti ne kandant iš viso, bet pirma perpjaunant juos pusiau ar dar smulkiau. Valgydami kaulavaisius, kauliukus iš burnos išimame šaukšteliu ir dedame ant lėkštelės.
Kas nori mokėti gražiai valgyti, turi taip valgyti ne tik svečiuose, bet ir kasdien namie, kur niekas nemato, o kartu mokytis iš tų, kurie dailiai valgo.

Kaip valgyti omarą

Išvirtas paraudonuoja
Tai mėlynieji, Europietiško tipo omarai, kurių kiautas labai kietas, o mėsa ypač skani. Septynerių metų omaras būna vidutiniškai 30 cm. ilgio, sveria apie 900 g.
Sužvejoti omarai kurį laiką palaikomi specialiame narve, jūros vandenyje, kad gyvūnams praeitų patirtas stresas, nes nuo to gali nukentėti ypatingas mėsos skonis.
Išvirus omarą, melsvai juoda spalva tampa ryškiai raudona, todėl jie kartais vadinami „jūrų kardinolais”.
Skaniausia omaro, kaip ir kitų vėžiagyvių, dalis slypi po kietu kiautu – žnyplėse, kojose, uodegoje.

Pasirūpinkite įrankiais
Valgant neišdarinėtą omarą reikėtų pakaklėje pasirišti specialią didelę servetėlę.
Prieš darinėjant omarą derėtų pasirūpinti įrankiais ir indais. Jums reikės peilio, šakutės, žnyplių, šakutės omarui, šaukštelio padažui (nebūtinai), specialios lėkštės kiautams bei kitoms nevalgomoms atliekoms sudėti, dubens pirštams nusiplauti.
Gaminant namie reikalingas bent specialus peilis, kad perskeltumėte omarą išilgai.
Restoranuose omarai patiekiami įvairiai, kartais jau išgliaudyti. Omarui išgliaudyti naudojamos specialios replės ir smulki šakutė. Kaire ranka sutraiškomas omaro kiautas, žnyplės ir uodega, dešine specialia šakute iš jų išgliaudoma skani balta mėsa.

Kaip tai daroma
Kaire ranka omarą laikykite už liemens, dešine ranka trūktelėkite jį už uodegos. Omaro liemenį dėkite į maisto atliekų lėkštelę. Išilgai įpjaukite omaro uodegą ir išimkite minkštimą. Suimkite žnyples per vidurį specialiomis replėmis, sutraiškykite ir išimkite mėsą specialia šakute. Kojeles galima tiesiog iščiulpti.
Smarkiai nenusižengsite etiketui, jei vietoj šakutės naudositės pirštais.
Prie omaro visuomet pateikiamas vanduo su citrina, skirtas skalauti rankoms.
Patiekiant omarą labai svarbus padažas, paprastai gaminamas iš pomidorų, česnako ir brendžio.

Kokia mėsa gardžiausia?

Kaskart parduotuvėje ar turgavietėje užėjus į mėsos skyrių, būna sunku išsirinkti patį tinkamiausią gabalėlį skaniam patiekalui pagaminti.
Tačiau jokia paslaptis, kad gardžiausia - jauno gyvulio ar paukščio mėsa:
jauno gyvulio mėsa yra švelniai rausvos spalvos,
jautiena gali turėti prinokusios avietės atspalvį,
lašinukai nelimpa prie rankų, balti arba švelniai rausvi,
jaunos vištos galva su ryškiai raudona skiautere ir šviesiomis kojelėmis,
jaunos žąsies kaklas trumpas, geltonas, o kojos lygios, be šerpetų ir taip pat geltonos,
jauno kalakuto lygi oda, šviesi skiauterė, pilkas kaklas ir kojos.

Kaip mėsą paruošti
Šviežia ir virta mėsa pjaustomos ir ruošiamos ant atskirų lentelių;
mėsą reikia plauti tik prieš pat jos ruošimą - kiaulienos kumpis ir kitokie stambūs gabalai plaunami po tekančio šalto vandens srove, o smulkūs tik pavalomi peiliu;
nuplautą mėsą reikia gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu – lengviau bus supjaustyti ir ji geriau apkeps;
šviežią mėsą geriausia pjaustyti ant plastmasinės, plastikinės ar stiklinės, bet jokiu būdu ne ant medinės, lentelės – medinė lentelė “sugeria” dalį mėsos sulčių;
norint atšildyti mėsą, ją reikia ištraukti iš šaldiklio, išvynioti iš polietileno plėvelės ar išimti iš polietileninio maišiuko, įdėti į dubenį ar kitokį gilų indą ir uždengti - mėsa atšils greičiau, jei ją kelias minutes palaikysite šiltoje orkaitėje arba įkišite į polietileno maišelį, sandariai užrišite ir panardinsite į šaltą vandenį;
mėsai šylant išsiskyrusio skysčio neišpilkite – jis puikiai tiks padažui gaminti;
norint, kad paukštiena būtų sultinga, įvyniotą į actu suvilgytą rankšluostį ją reikia palaikyti porą dienų, karts nuo karto ją iš naujo suvilgant;
šviežią mėsą geriausia sūdyti tik prieš pat virimą ar kepimą – pasūdžius iš anksto, mėsa neteks savo sultingumo ir maistingųjų medžiagų;
virtą mėsą iš sultinio geriausia išgriebti tik prieš pat valgant – tuomet ji nepraras savo sultingumo;
ruošiant mėsą, ji bus sultingesnė ir skanesnė, jei nuo jos nenupjausite visų lašinukų – plonas jų sluoksnis neleis ištekėti sultims;
supjaustyta stambiais gabalais ir apkepta gerai įkaitintame aliejuje mėsa bus sultingesnė;
norint išsaugoti specifinį avienos kvapą, prieš ją ruošiant reikia ištepti garstyčiomis;
prieš dorojant žąsį, ją porą valandų reikia palaikysite šaldytuve;
kad seno gyvulio mėsa būtų skanesnė, sultingesnė ir greičiau išvirtų, į vandenį reikia įpilti arbatinį šaukštelį acto, arba prieš gaminant įtrinti ją valgomąja soda ar garstyčiomis ir palaikius porą valandų nuplauti ir virti, norint pašalinti nemalonų kvapą, kuris atsirado mėsą laikant šaldytuve;
reikia ją nuplauti pasūdytu ir citrinos rūgštimi parūgštintu vandeniu.

Žalumynai - visą žiemą

Petražolių ir salierų lapeliai papuošia ir suteikia puikų aromatą visoms mėsiškoms sriuboms, žuvienėms ir antriesiems mėsos bei žuvies patiekalams. Todėl kiekvienoje virtuvėje ant palangės per žiemą turėtų stovėti vazonas su petražole ir salieru, nuo kurių bet kada galėtume nusiskinti po kelias šakeles.
Salierų yra trijų rūšių: šakniniai, lapkotiniai ir lapiniai. Juos visus žinovai priskiria afrodiziakams, nes sako, kad jie skatina lytinį potraukį. Gal ir tikrai, nes salieruose daug vitaminų, karotino, mineralinių druskų. O specifinis jų kvapas ilgainiui tampa malonus.
Atželdinti skirtų salierų auginimo technologija šiek tiek skiriasi. Svarbiausia darže išsiauginti stambių ir kokybiškų šakninių salierų gumbų. Į daržą daigus perkeliu ne gegužę, o birželį, nes ne visai subrendę augalai greičiau atželia. Sodinu juos rečiau, tarp augalų palikdamas po du sprindžius (40 cm). Kad užaugtų didesni šakniagumbiai, vasarą nuo jų neskinu lapų. Svarbu nepertręšti azoto trąšomis, nes tokie šakniagumbiai greičiau pūna. Naudinga patręšti boro rūgštimi, nes, jeigu trūksta šio elemento, šaknys būna tuščiavidurės, o iš jų atželdinami lapeliai greitai nuvysta.
Lapai - salotoms, gumbai- kepti
Salierai nebijo rudeninių šalnų, todėl jų derlius imamas vėlai - spalio viduryje ar net pabaigoje. Visus šoninius lapus nuplėšiu, palikdamas tik vidurinius 4-6 cm ilgio lapelius. Dalį atželdinimui skirtų šakniagumbių tuoj pat sodinu į vazonus ar dėžutes.
Kitus šakniagumbius, patrumpinęs šonines šaknis, apipudruoju kreida ir rūsyje susluoksniuoju su drėgnu smėliu. Juos sodinu gruodžio ir sausio pradžioje. Lapus nuo jų skinu maždaug pusantro mėnesio. Po to gumbus išraunu ir valgau.
Galima valgyti žalius, virtus, troškintus, skaninti jais sriubas, o skaniausias patiekalas -šakniagumbius apvirti, supjaustyti pusės centimetro storio riekutėmis, pamerkti į skystą tešlą ir apkepti gerai įkaitintuose riebaluose. Svečiai giria ir klausia, kokia žuvimi juos vaišiname.
Atželdinti galima ir lapinius salierus. Atželdinimui skirtų augalų daigus pavasarį išpikuoju į maždaug dviejų litrų talpos vazonus. Juos sustatau į lysvėje iškastas duobutes ir sulig viršumi užpilu žemėmis. Čia jie ir auga iki rudens, kol ateina laikas perkelti į žiemos daržą.

Petražolės - akims ir liežuviui
Yra dvi petražolių rūšys - lapinės ir šakninės. Šakninės išaugina 30-40 lapų, o lapinės -70-80. Lapinių būna ir garbanotais lapeliais. Jie ypač puošnūs, bet kietesni, todėl labiau tinka patiekalams puošti. Atželdinimui, mano nuomone, labiau tinka šakninės petražolės. Kelis kartus bandžiau atželdinti ir lapines, bet derlius buvo menkas. Gal reikėtų jas, kaip ir lapinius salierus, auginti vazonuose?
Atželdinimui skirtas petražoles sėju kiek rečiau (kvadratuose per sprindį) ir per vasarą nuo jų neskinu lapų. Toks auginimo būdas leidžia susiformuoti stambiems šakniavaisiams.
Petražolių šakniavaisius reikia iškasti iki pirmojo gruodo, kuris dažniausiai sukausto žemę apie spalio vidurį. Šoninius lapus nulaužau, o vidurinius palieku maždaug sprindžio ilgio. Šaknis apibarstau kreida. Atželdinimui naudoju šakniavaisius^ kurių skersmuo prie galvutės ne mažesnis kaip 3 cm.
Dalį šakniavaisių, nenukratydamas žemių, tuoj pat sodinu į maždaug pusantro sprindžio aukščio (30 cm) vazonus. Šaknis statau vieną šalia kitos, į tarpus pilu daržo vžemės ar durpių ir palaistau. Šaknų viršūnės turi likti paviršiuje. Į sprindžio skersmens vazoną telpa 4-5 šaknys. Teko matyti ir specialiai petražolių auginimui skirtų keraminių indų, į kuriuos šaknys sodinamos per skyles šonuose. Kitus šakniavaisius pasodinu gruodžio ir sausio pradžioje. Vėliau pasodintos šaknys blogiau atželia ir dažniau pūna.
Priežiūra
Salierus ir petražoles reikia laistyti vasardrungniu vandeniu ir stengtis nesušlapinti šakniavaisių viršūnių, nes tai skatina jų puvimą. Pradėjusias pūti šaknis reikia nedelsiant išrauti, į duobutes pabarstyti kreidos ir užpilti durpėmis.
Atželdinamas petražoles ir salierus kartais užpuola amarai. Gindamas nuo jų augalus apipurškiu stipria ramunėlių arbata, ištirpinęs joje truputį ūkiško muilo. Augalus galima po čiaupu nuplauti stipria vandens srove. Tai paprasta. Uždengiu delnu substratą taip, kad augalo stiebas išlįstų tarp rodomojo ir didžiojo pirštų. Apverčiu jį beveik žemyn galva ir kišu po srove. Amarams toks dušas nepatinka, ir jie lengvai nusiplauna. Po savaitės procedūrą reikia pakartoti

Jūros gėrybių paruošimas

Žuvų, vėžiagyvių bei minkštakūnių mėsa labai gležna. Netinkamai ruošiama ji gali ištižti, pavandenyti arba, priešingai, tapti sprangi (tarkim, per ilgai virus), bekvapė, neskani. Jūros gėrybės turi būti ne tik kuo šviežesnės, bet ir tinkamai, rūpestingai išdarinėtos, nuvalytos, deramai paruoštos.

Geldelės
Prieš verdant geldeles būtina kruopščiai nuvalyti ir nuplauti: bukąja peilio puse nugremžti dumblius, sugnybus nykščiu ir peilio smaigaliu, nupešioti visas "barzdas" ties sąvara, kietu šepetėliu nušveisti purvą, apnašas. Nuvalius bent dvi valandas pamirkyti šaltame, kiek pasūdytame vandenyje (upinėms jis turi būti gėlas).
Geldeles patartina išvirti dar tą pačią dieną. Jei labai dumblinos arba jei reikia išlaikyti gyvas per naktį, užpilti šaltu vandeniu. Tučtuojau išmeskite aptrupėjusiais ar pravirais kiaukutais, kurie pabaksnoti neužsiveria, uždaras, kurios pakratytos kliuksi it žali kiaušiniai ir tas, kurios neatsiveria išvirtos.
Beje, didesnėms išvirus būtina pirštais nulupti suveriamuosius raumenis, kurie juosia geldelės kūną ties žiomenimis ir sąvara.

Krevetės
Krevetėms svarbiausia tinkamai pašalinti lukštą ir vidurius, tai yra, dar prieš verdant išimti išilgai kūnelio nutįsusį smėlio pilną juodos spalvos žarnyną, taip pat nulupti kiautą. Uodegos lukštą galima nuimti arba palikti, nelygu kaip ruošiamasi patiekti. Krevetės nugarą reikia įpjauti, kad matytųsi juodasis žarnynas, nuplėšti visus jį laikančius saitus, sugnybus pirštu ir peilio smaigaliu, vidurius ištraukti ir išmesti. Krevetę nuskalauti ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

Austrės
Austrės dažniausiai valgomos nevirtos, tad atidaromos dar gyvos. Geriausia tai daryti tam tikru smailiu, striuku, dviašmeniu tvirtu peiliuku su saugos skydeliu ties rankena — rankai nuo aštrių kriauklės briaunų apsaugoti. Rauplėta (kad neslystų) skepetėle tvirtai laikant austrę, smeigti peiliuką į plonąjį kriauklės galą. Stumiant jį vis gilyn, sukioti ir kraipyti taip, kad kiautas prasivertų. Perpjovus suveriamąjį raumenį ir atsargiai atskyrus mėsą nuo viršutinio kiauto, nuvožti jį ir atskirti mėsą nuo apatinio kiauto suveriamojo raumens.
Panašiai aižomos ir kitos gruoblėtosios geldeles.

Midijos
Midijas, kaip ir didesnes gruoblėtąsias geldeles, prieš verdant būtina išimti iš kiauto. Šiam darbui geriausia pasitelkti jau minėtą austrių aižiklį. Laikant kriauklę, kaip parodyta, žiomenimis į apačią, smeigti peiliuką šonan, prie sąvaros. Judinant ir kraipant ašmenis, pamažu perpjauti suveriamąjį raumenį, atsargiai atskirti mėsą nuo viršutinės geldelės ir ją atvožti.
Atskirti mėsą nuo apatinio suveliamojo raumens, šaukštu švariai ją išgremžti iš apatinės geldelės. Pirštais ar peiliu išimti ir išmesti vidurius, baltą bei oranžinę mėsą nuplauti po tekančiu vandeniu. Pirštais išgnybti ir išmesti kietą galinį pusmėnulio pavidalo raumenuką.
Jei midijas ruošiamasi patiekti kriauklėse, privalu kruopščiai jas nušveisti ir bent 5 minutes pavirti vandenyje.

Produktų pakaitalai

Kepimui

Prieskoniai obuolių pyragui, 1 šaukštelis
Pakaitalas: 1/2 šaukštelis malto cinamono plius 1/4 šaukštelio malto muskato, 1/8 šaukštelio maltų kvapiųjų pipirų ir žiupsnelis maltų gvazdikėlių ar imbiero.

Kepimo milteliai, 1 šaukštelis
Pakaitalas: 1/2 šaukštelio kalio hidrotartrato plius 1/4 šaukštelio kepimo sodos.

Pasukos, 1 puodelis
Pakaitalas: rūgštus pienas: 1 šaukštas citrinos sulčių arba acto plius pakankamai pieno, kad susidarytų 1 puodelis. (Prieš naudodami palikite 5 minutėms.) Arba 1 puodelis jogurto be priedų.

Šokoladas, pusiau saldus, 30 g
Pakaitalas: 30 g kartaus šokolado plius 1 šaukštas cukraus.

Šokoladas, saldus kepimo, 110 g
Pakaitalas: 1/4 puodelio nesaldintų kakavos miltelių plius 1/3 puodelio cukraus ir 3 šaukštai riebalų.

Šokoladas, kartusis, 30 g
Pakaitalas: 3 šaukštai nesaldintų kakavos miltelių plius 1 šaukštas aliejaus.

Kukurūzų miltai, 1 šaukštas (sutirštinimui)
Pakaitalas: 2 šaukštai miltų.

Sirupas, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 puodelis cukraus plius 1/4 puodelio vandens.

Kiaušinis, 1
Pakaitalas: 2 kiaušinio baltymai. Arba 2 kiaušinio tryniai.

Miltai, savaime iškylantys, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 puodelis miltų plius 1 šaukštelis kepimo miltelių, 1/2 šaukštelis druskos ir 1/4 šaukštelis sodos kepimui.

Vaisių likeris, 1 šaukštas
Pakaitalas: 1 šaukštas vaisių sulčių.

Imbiero šaknis, tarkuota, 1 šaukštelis
Pakaitalas: 1/4 šaukštelio malto imbiero.

Liesa grietinėlė, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 šaukštas tirpdyto sviesto plius tiek pieno, kad gautųsi 1 puodelis.

Medus, 1 puodelis
Pakaitalas: 1,25 puodelių granuliuoto cukraus plius 0,25 puodelio vandens.

Mascarpone sūris, 200 g
Pakaitalas: 200 g paprasto varškės sūrio.

Pienas, 1 puodelis
Pakaitalas: 1/2 puodelio sutirštinto pieno plius 1/2 puodelio vandens. Arba 1 puodelis vandens plius 1/3 puodelio neriebaus pieno miltelių.

Melasa/sirupas, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 puodelis medaus.

Grietinė, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 puodelis jogurto be priedų.

Cukrus, granuliuotas, 1 puodelis
Pakaitalas: 1 puodelis rudojo cukraus.


Prieskonių pakaitalai

Kvapieji pipirai: cinamonas; muskatas arba gvazdikėliai
Anyžių sėklos: paprastojo pankolio sėklos arba keli lašeliai anyžių ekstrakto
Kardamonas: imbieras
Čili milteliai: aitraus pipirų padažo plius oregano ir kmynų mišinys
Cinamonas: muskatas arba kvapieji pipirai (naudokite tik 1/4 kiekio)
Gvazdikėliai: kvapieji pipirai; cinamonas arba muskatas
Kmynai: čili miteliai
Imbieras: kvapieji pipirai; cinamonas; muškato kevalo milteliai arba muskatas
Muškato kevalo milteliai: kvapieji pipirai; cinamonas; imbieras arba muskatas
Muskatas: cinamonas; imbieras arba muškato kevalo milteliai
Šafranas: žiupsnelis ciberžolės (spalvai)



Žolelių pakaitalai

Bazilikas: oreganas arba kmynai
Builis: peletrūnas arba petražolės
Česnako laiškai: svogūno laiškai; svogūnas arba poras
Itališki prieskoniai: sumaišykite bet kuriuos iš šių: bazilikas, oreganas, rozmarinas ir malti raudonieji pipirai
Mairūnas: bazilikas; kmynai arba dašis
Mėta: bazilikas; mairūnas arba rozmarinas
Oregano: kmynai arba bazilikas
Petražolės: builis
Paukštienos prieskoniai: šalavijas plius sumaišykite bet kuriuos iš šių: kmynai, mairūnas, dašis, juodieji pipirai ir rozmarinas
Raudonieji pipirai: lašelis aštraus pipirų padažo arba juodieji pipirai
Rozmarinas: kmynai; peletrūnas arba dašis
Šalavijas: paukštienos prieskoniai; dašis; mairūnas arba
Dašis: kmynai; mairūnas arba šalavijas
Peletrūnas: builis; žiupsnelis pankolio arba anyžių sėklų
Kmynai: bazilikas; mairūnas; oregano arba dašis




Šaltinis: www.bhg.com

Virtuvės kvapai

• Atsikratyti nemalonaus kvapo šaldytuve, stalčiuje ar spintelėje padės prapjauta citrina, svogūnas ar riekelė juodos duonos.

• Mėgstate kopūstus, bet jų nemalonaus kvapo nesugeria nė moderniausias gartraukis? Įmeskite į puodą gabalėlį duonos.

• Smulkinote česnaką ir rankos vis dar atsiduoda jo nelabai maloniu kvapu. Patrinkite citrina arba kavos tirščiais. Jie padės pašalinti ir žuvies kvapą. • Peilį, kuriuo pjaustėte žuvį, plaukite pienu, o išterliotą silke patepkite riebalais.

KAIP ĮSITIKINTI, KAD MĖSA TINKAMAI IŠKEPUSI

Jautieną ir ėrieną saugu valgyti kad ir kiek ji būtų kepusi: pusžalė ar gerai iškepusi. Kiaulieną galima valgyti, kai bėga skaidrios sultys ir jose nematyti rausvumo, o vidaus temperatūra siekia bent 73 laipsnius. Jei neturite mėsos termometro, galite paspausti ją pirštais ir žnybtelėti: kuo daigiau mėsa įlinksta, tuo mažiau ji iškepusi.

Žuvis mineralinėmis medžiagomis bei vitaminais lenkia mėsą. Beveik visos žuvys turi nuo 0,2 iki 35 proc. riebalų, kurių sudėtyje yra itin vertingų organizmui polinesočiųjų riebalų rūgščių, vitaminų A, D, C, PP, E, B, lengvai virškinama ir pasisavinama organizmo.

Kaip atitirpinti žuvį:
- kambario temperatūroje per 8-24 valandas,
- jei tai darote vandenyje, jo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 20 0C, (atitirpinant vandenyje, ji praranda daug maistingųjų medžiagų),
- vandenį reikia pasūdyti (7-10 g druskos vienam litrui vandens).

Kepti tinkamiausia žuvis, kurių mėsa labai sultinga (menkė, riebi silkė, sardinė, ungurys). Žuvį geriausia gardinti dviem, trim prieskoniais - tuomet jie pašalina nepageidautinus kvapus ir sustiprina žuvies skonį. Gardinti labiausiai tinka juodieji ir baltieji pipirai, saldžioji paprika, bazilikai, kalendra, čiobreliai, petražolės, mišiniai su citrina. Virti geriausia žuvis, kurių mėsa standesnė (šamas, keta, kuprė, tunas), o sultingumą galima papildyti padažais.

Kepti ir virti tinka sterkas, jūros lydeka, ešerys. Kad žuvis išlaikytų savo skonio savybes, ją geriausia virti sultinyje, gautame verdant maistines žuvies atliekas.

Jeigu žuvis ruošiama su oda, ją prieš kepimą ar virimą reikėtų keliose vietose įpjauti.

Kotletų meno gudrybės

Kodėl kotletai iš faršo pas mus tokie populiarūs? Kai kurie žinovai teigia, kad priežastis paprasta — tai galimybė, ruošiant patiekalą, vartoti ne pačios aukščiausios kokybės mėsą. Tačiau galbūt tai susiję ne vien su taupumu. Juk kotletų gaminimas — tai tikras menas. Kulinarinės kūrybos galimybės, ruošiant kotletų faršą — beribės. Tačiau egzistuoja kelios paslaptys, kurias turi žinoti kiekviena šeimininkė. Tuomet paprasti kotletai tampa tikru gastronomijos šedevru.
· Geriausias faršas — šviežiai sumaltas mėsmale, prastesnis — susmulkintas trintuvu, dar prasčiau — pirkti jau paruoštą faršą.
· Skaniausi kotletai, kaip ir koldūnai, pagaminami iš faršo mišinio. Pavyzdžiui, 2/3 tegu būna jautienos faršo, o likusi dalis — kiaulienos arba vištienos.
· Į faršą dedama balta duona (be plutelės), išmirkyta vandenyje (o dar geriau — piene), ir jokių džiūvėsių! Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad duoną į kotletus dėti sugalvota dėl skurdo ir mėsos trūkumo, ir kad ji farše yra visai nereikalinga… Tokios kalbos – kvailystė. Duonos į kotletus dėdavo visuomet. Ir dėdavo jos ne iš skurdo, o kad kotletai neprarastų sultingumo, nes susmulkintos mėsos skaidulų jungtys yra pažeidžiamos, ir didžioji sulčių dalis tiesiog išteka kepimo metu. Duona susiurbia šias sultis, todėl kotletai nebūna kieti ir sausi.
· O štai kiaušiniai faršui visai nebūtini. Jie kotletams suteikia kietumo. Kiaušinio baltymas kepimo metu labai greitai susitraukia ir ne tik kad netampa faršo rišamąja medžiaga, bet, atvirkščiai, skatina jį subyrėti, o kartu ir prarasti sultingumą.
· Kad kotletai būtų švelnūs ir sultingi, į faršą reikia įpilti vandens — tiek, kiek faršas gali jo sugerti.
· Norint puikios kokybės kotletų, faršą reikia prisotinti deguonimi. Dėl to faršą „muša“ į stalą arba mėto iš rankos į ranką.
· Kad kotletai būtų purūs, į faršą galima įdėti šiek tiek sviesto. Smulkiai supjaustyti lašiniai suteiks kotletams dar daugiau sultingumo ir neįprastą išvaizdą.
· Daržovės — bulvės, morkos, burokėliai, moliūgai, aguročiai — suteiks kotletams minkštumo ir pikantiškumo.
· Į kotletus įdėjus mėsmale sumaltų šviežių svogūnų, mėsa bus sultingesnė, įdėjus pakepintų svogūnų — aštresnio skonio.
· Galima į kotletus įdėti kieto sūrio — tai suteiks patiekalui pikantiškumo. Tačiau valgyti tokius kotletus reikia iškart, kai tik jie iškepa.

"Savaitė"